Mintys_apie_viska

Ar esate kada nors sau uždavęs klausimą - kuri šalis yra automobilizmo sinonimas? Gal tai Jungtinės Valstijos, didžiausia automobilių rinka pasaulyje? Ne. Galbūt tai Vokietija, kurioje gyvena trys broliai šaunuoliai ir ketvirtas kvailelis Opelis? Irgi ne. Net jeigu desperatiškai bandysite spėti jog tai Italija, šalis, kur gimsta Ferrari, Lamborghini ar Bugatti sukurti šedevrai, būsite visiškai neteisūs. Ta šalis – Lietuva.

Amerikietis tai išgirdęs pasipiktintų. Dusliu nuo prarytų dešrainių ir išgertos kokakolos balsu jis pareikštų, jog JAV gyvenantys žmogėnai yra labai geri vairuotojai, nes pradeda naudotis automobiliais vos sulaukę šešiolikos.

Cha, o štai Lietuvoje keturiolikmetis sugeba vingiuotais kaimo keliukais dvigubai už save senesniu Audi automobiliu palakstyti 150 KM/h greičiu, vienoje rankoje laikydamas vairą, kitoje -cigaretę. Girtas. Kartu veždamasis septynis bendraamžius.

Ir nereikia manyti, jog italai automobiliams jaučia kažkokią tai ypatingą aistrą ar meilę. Tai mes, lietuviai, juos mylime taip, kad galime padaryti viską, netgi gyvybę paaukoti. Netikite? Paskaitinėkit autoįvykių suvestinę po savaitgalio ar didesnių švenčių, nenusivilsite. Automobilis lietuviui daugiau nei daiktas, tai brangi širdžiai relikvija. Ir jeigu koks turtingas prancūzas džiaugiasi, jog nusipirko dinozauro kaulą, kuris dulkės jo kolekcijoje, tai lietuvis krykštauja iš laimės įsigijęs BMW, pagamintą dar tada, kai vargšo prancūzo dinozauras su sauskelnėm lakstė.

Kandus vokietis išrėžtų, jog visa tai didelį nesąmonė, kadangi Lietuvoje nėra nei vieno automobilių gamintojo galinčio sukurti tokius kosminių technologijų prifarširuotus stebuklus, kokius gamina išradingieji Fricai ir Hansai Bavarijos žemėje tada, kai negeria alaus.

O kas sakė, kad mes negalime? Lengva vokiečiams surinkinėti automobilius – juk tai už juos daro bejausmiai robotai. Tų robotų skaitmeninėje smegeninėje net minties nėra, kad jų sudėtingą kūrinį galima pavogus išardyti, nuvežti už tūkstančių kilometrų ir vėl surinkti! Ir visa tai daro ne sielos neturinčių robotų metalinės rankos, o stebukladariai iš Lietuvos. Tie patys mūsų nagingieji tautiečiai sugeba iš už Atlanto parsigabenti visiškai suniokotą automobilių porą ir iš šio keptomis bulvytėmis fri dvokiančio metalo laužo pagaminti vieną sveiką transporto priemonę. Ar Haris Poteris tai sugebėtų?

Tačiau tai juk siaubingai nesaugu ir pasibaisėtina, sušuktų britas. Na, asmeniškai aš manau, kad pasibaisėtina yra statistinė britė ir galiu drąsiai teigti, jog nei vienas iš šitaip surinktų automobilių nebuvo avarijos Lietuvoje priežastimi. Kodėl? Ogi todėl, kad statistinis avarijos kaltininkas lietuvis i ją patenka bent du kartus viršydamas leistiną greitį ir savo kraujyje turėdamas bent penkis kartus daugiau alkoholio nei tai leidžia kelių eismo taisyklės. Taip kad automobilio būklę kaltinti galėtų tik visiškas silpnaprotis.

Ir nereikia sakyti, jog neturime kuo didžiuotis! Mes geresni vairuotojai nei amerikiečiai, aistringesni nei italai, geresni meistrai nei vokiečiai. To tikrai pakanka, kad bet kokiam svečiui iš užsienio, slampinėjančiam Vilniaus senamiesčiu, išdidžiai pareikštum - aš Lietuvis!